JUAN GOMEZ-JURADO

 "Raudonoji karalienė"

Kai tik buvo išversta ši knyga, daugybė pirmųjų skaitytojų tiesiog rėkte rėkė kokia ši istorija kitokia, nei kitos, kokia Antonija yra nereali veikėja, atimanti žadą ir paliekanti "ant ledo".. Bet aš likau skeptiška: ką dar naujo galima išrasti detektyviniame romane? ką? Dėka audiotekos, pradėjau dirbant klausytis knygos, o ne skaityti anksčiau nusipirktą jos popierinį variantą. Ir galiu dabar sutikti ir nesutikti su pirmųjų skaitytojų nuomonėmis.

Nors daugelis tikrai pamilo Antoniją, man ji - nepaliko įspūdžio. Aukščiausio intelekto lygio moteris, stebinanti savo visko išmanymu, aštriu protu tada, kai likęs pasaulis kraustosi iš proto. Na taip, įdomus veikėjas, tačiau man daug labiau patiko Jonas: pagal taisykles žaidžiantis tyrėjas, kuris tik išskirtiniais atvejais gali pradėti elgtis prieš įstatymą, kad tie, kurie nusipelno bausmės- ją gautų su kaupu. Kartu jie - nebloga komanda. Patiko man ir jų duetas.

Ir baigiant klausytis knygos, išliko tas "kitoks" įspūdis ir jau suprantu kodėl daugelis sakė, kad šis detektyvas kitoks. O kitoks jis ne dėl to, kad ten tyrimai vyksta kažkaip kitaip, nei kitur. Kitoks jis tuo, kad šioje knygoje esmė yra ne nusikaltimas ir jo priežastys, o veikėjų jausmai. Čia buvo daug kapstymosi po galvoje įstrigusius vidinius veikėjų demonus. Čia viršų ima jausmai ir jų pasekmės. Tai tikrai kiek kitaip, nei daugelis kitų knygų.

Man patiko.