V.E.SCHWAB "Nepaprastieji"

Pirmoji autorės knyga "Nematomas Adės Laru gyvenimas" mokė skaitytoją, kokia nepaprasta galia yra atsiminti kitą žmogų ir daryti įtaką jo gyvenimui. Arba kokia didelė nemirtingumo kaina. O štai "Nepaprastieji" (naujoji autorės trilogija) pasakoja istoriją apie tai, kokią kainą tenka paaukoti žmogui už antrąjį šansą gyvenime ir kokios neįprastos aplinkybės gali sujungti iš pažiūros visiškai skirtingus žmones. Mano akimis, istorija lyg ir nori parodyti, kad artimi ryšiai ne tik gali susikurti su žmonėmis, kurių nesieja kraujo ryšiai, bet ir tai, kad kraujo ryšiai niekada negali garantuoti, kad žmogus bus tavo "pusėje" svarbiausiu gyvenimo momentu. Ar aš klystu?

"Nepaprastieji" - istorija apie du koledžo draugus, kurie domisi antgamtiniais reiškiniais. Ypač Eliotas, kuris bet kokia kaina nori įrodyti, kad žmonės, grįžę į gyvenimą, (patyrę klinikinę mirtį) grįžta kitokie: įgiję antgamtines galias. Jo draugas Viktoras - gana skeptiškas ir jam Elioto manija tam atrodo perdėta ir nepriimtina, kol vieną dieną Viktoras ima tikėti Elioto teorijomis ir išdrįsta eksperimentą išmėginti ant savęs..

Šioje knygoje apstu žiaurumo, kraujo ir keršto. Daug mirties, pykčio ir savižudybės, tad pirmas įspūdis man pasirodė ypač stiprus, tačiau neigiamas. Abejojau ar tokia istorija gali būti laisvai prieinama visiems. Pripažinkim, savižudybės ir jų būdai knygoje(ypač tikroviški) yra labai opi tema. Ir bent jau man, šiek tiek baisu, jei tokia istorija pakliūtų depresyviam paaugliui į rankas..

Nors ir kaip mylėjau ir iki šiol myliu pirmąją pažintį su autore, šįkart man šioje istorijoje kažko trūko. Neslėpsiu, pradžioje buvau visiškai suintriguota istorijos. Ne kartą ir ne du tikrai esu balsu nustebusi siužeto posūkiu, tačiau perkopus į antrąją knygos pusę ėmiau abejoti ar knyga vis dar mane taip žavi kaip pradžioje.

Iki šiol nesuprantu kas įvyko. Gal pritrūko gylio? Pripažįstu, ši istorija man dalinai primena vaikišką istoriją, nors kraujo klanų ir žudynių čia netrūksta.. Bet.. nu ne.. Man kažko pritrūko..

Tačiau man ypač patiko kuriamas ryšys tarp veikėjų. Ypač tarp mergaitės ir Viktoro. Čia atrodo ištrinamos visos ribos, tiesiami nauji draugystės takai ir pasitikėjimas vienas kitu, lyg nujaučiant tą ryšį fiziškai, o ne emociškai...