V.Endrius "Palėpės gėlės"

Buvo metas, kai tokios sukrečiančios knygos dominavo mano skaitinių sąraše, tad facebook'o skaitytojų grupėje atradusi rekomendaciją šiai knygai - nesuabejojau ir iš karto užsisakiau knygą. 

Skaitytojai sako, kad V.Endrius yra labai plačiai žinoma rašytoja, ypač išgarsėjusi su šia Dolangendžerių knygų serija. Ypač šlovės autorė susilaukė su pirmąja serijos knyga "Palėpės gėlės", o jos knygos per tiek metų, vis iš naujo ir iš naujo perleidžiamos.

Skamba labai gundančiai, tačiau nuo pat pradžių nepajaučiau šiai knygai simpatijos. Net nežinau ko man joje trūko, kad panirčiau į šią istoriją stačia galva. Galbūt lūkesčiai buvo kiek per aukšti, o pati istorija nebuvo tokia šokiruojanti, kaip galvojau, tačiau perkopus į antrąją knygos pusę, kai jau buvau beveik praradusi viltį, kad knyga man patiks - ji smogė man visu gražumu.

Apskritai sunku suvokti, kaip galima tiek metų slėpti keturis vaikus. Ypač, kai du jų dar mažamečiai, kurie šiomis dienomis "keltų stogą" savo virkavimais ir klyksmais, kad jiems trūkta veiklos ir žaidimų. o dar labiau - mamos meilės. Tad sunku suvokti, kad du tokie maži vaikučiai daugybę metų būtų tylomis.. ir niekas jų ten uždarytų palėpėje niekada nerado..

Istorija sukurta unikali ir kitokia, nei galima sutikti kitose knygose, tačiau ir logikos ne vienoje vietoje kiek man pritrūko. Nesakau, kad taip negali būti, tačiau klausimų išliko iki šiol..

Galiausiai, kai jau maniau, kad manęs knyga nebenustebins, ji mane pribloškė. Skauda širdį pagalvojus, ką tiems mažiems vaikams teko patirti. Kiek gyvenimo džiaugsmo jie neteko, būdami uždaryti tarp keturių sienų, negaunantys nei dėmesio nei meilės, tik pastovų maisto davinį. Ir tai ne visada...

Kas mėgstate tokias žiauriai tikroviškas istorijas, rekomenduoju paskaityti. Ilgam nepamiršiu šios siaubingos istorijos. Ilgam..