NemNemPhoto.eu

  Danya Kukafka „Egzekucijos užrašai“ „Mes visi esam blogi ir visi esam geri, tad niekas neturėtų būti pasmerktas ir priskirtas tik vienai arba kitai kategorijai. Bet jei gėris gali būti suterštas po jo einančio blogio, prie ko jį priskirti?“   Skaitydama pasijaučiau lyg nardydama po psichopato smegenis. Gilyn. Stipriais irsniais po tą nepažintą pasaulį. Ir man patiko. Labai. Kiek iki šiol esu skaičiusi nominuotų ar apdovanotų apdovanojimais knygų, nei viena dar nėra patikusi taip, kaip ši. Metų atradimas man, kuriai visada patinka „įlysti į kitų galvas“. Nors iš vienos pusės, tai gali pasirodyti tik vieno žmogaus egzekucija, tačiau tai būtų akivaizdžiausia klaida. „Egzekucijos užrašai“ pasakoja daugybės žmonių likimus, klaidas, išgyvenimus ir galiausiai jų likimus- skirtus pavadinti „egzekucijomis“. Klaidingai galima pamanyti, kad knygoje savąją egzekuciją gavo tik Enzelis. Deja. Ją gavo visi, vienaip ar kitaip sujungti vienas su kitu ir visi su visais. „Egzekucijos užra

Jorn Lier Horst/Thomas Enger "Atskaitos taškas" Nors ir su šių autorių kūryba dar nebuvau susipažinsi, neprireikė daug laiko jai pamilti. Nuo pat pirmų knygos sakinių supratau, kad bus stipru. Nesu ypač jautri skaitytoja, kurią "stipresnės" vietos verčia aikčioti ar bijoti, tačiau ši knyga tikrai buvo verta dėmesio, nes nuo pat pirmų sakinių jaučiau kuriamą įtampą. O ir smalsu buvo "kas čia dabar bus?" O buvo labai gerai: stipriai jaučiama intriga, tikrai fantazijos nestokojantys autoriai ir daugybė skirtingų veikėjų.. Tačiau kodėl tada  knygos neįvertinau aukščiausiu balu? Galbūt pritrūko stipresnių veikėjų?  Nors nei vienas minimas veikėjas nebuvo atstumiantis, o kaip tik unikalus, tačiau "sustiprinančio" jų įspūdžio ir nesutikau: tiek policijos tyrėjas Aleksandras Bliksas, tiek žurnalistė Ema Ram buvo daug patyrę gyvenime veikėjai, tačiau neturėjo to vadinamo "cinkelio" kuris trauktų skaitytoją juos ypač pamėgti. "Atskaitos tašk

  Daniel Keyes „Mįslinga Bilio Milligano istorija“     Vieni jį mylėjo, tikėjo ir pasitikėjo. Kiti – nekentė jo visa širdimi. Taip gyveno Bilis Milliganas – 24 asmenybes turintis asmuo, pagarsėjęs ne tik savo išskirtine asmenybe (asmenybėmis) bet ir stulbinančia savo gyvenimo istorija. Nors vienu metu ir skaičiau knygą ir žiūrėjau serialą, („The Crowded Room“) ši istorija man vis vien iki šiol skamba kaip sunkiai suprantama (tikėtina) istorija. Sunku protu suvokti, kad tai yra realu : patirti tiek daug skausmo, kad žmogus viduje skiltų į atskiras 24-ias asmenybes. Knyga „Mįslinga Bilio Milligano istorija“ suskirstyta į dvi dalis: teismo procesą ir antrąją – Bilio Milligano gyvenimo istoriją. Abi jos buvo stiprios ir tikrai įtikinančios, kad tai nėra išsigalvojimas, o tikrų tikriausia tiesa. O antroji knygos dalis mane skaudino tūkstančius kartų.. kiek vienas žmogus gali patirti tokio siaubo? Atvirai pasakius, man ši knyga buvo viena geriausių „True Crime“ knygų kurias esu s

  Taylor Jenkins Reid „Kerė Soto sugrįžta“   Taylor J.Reid – jau seniai tapusi viena mylimiausių autorių, tad tikrai nenustebinsiu, kad be jokių kitų variantų, nusprendžiau nusipirkti būtent šią jos naujieną. Ir neklydau. Žinoma, buvo keletas abejonių ar patiks, nes visgi, knyga apie legenda tapusią Kerę Soto, - tenisininkę, o aš su sportu neturiu nieko bendro. Tačiau man patiko. „Kirkus Reviews“ knygos gale pasakė tai, ką norėčiau pakartoti ir aš: „ Net ir sportui abejingus skaitytojus Reid priverčia pajusti teniso mačo jaudulį...“ – velniškai taiklus pastebėjimas. Tikrai ne kartą sulaikiau kvėpavimą, „stebint“ Soto varžybas prieš jos konkurentes. Tačiau Reid nebūtų Reid, jei į savo knygas neįtrauktų stiprių santykių. Šiuo atveju, tarp dukros ir tėvo Ch.Soto , buvo labai gilūs ir stiprūs, ko net skaitytojai gali pasimokyti. Bet labiausiai iš visos knygos, man patiko pati Kerė Soto. Stipri, atšiauri išore viešumoje, tačiau emocinga viduje. Kaip man patiko jos asmenybė, ne

  B.A.Paris „Kalinė“   Sunku papasakot apie knygą, kurią perskaičius net ir po keleto dienų, vis dar nelabai supranti, ką čia perskaitei. Kadangi didelių lūkesčių jai nekėliau, apskritai knyga man patiko. Man ji buvo lyg „SantaBarbara“ tik kiek „grubesnė“ jos versija. Amelija, nepilnametė, o jau netekusi abiejų tėvų, išvyksta ieškoti savo laimės į Londoną, kur viskas apsiverčia aukštyn kojomis: sutinka ten ne tik naujas drauges, bet ir milijardieriaus sūnumi – Nedu ir galiausiai už jo išteka. Tačiau vieną naktį į namus įsibraunama ir jie kartu su vyru pagrobiami. Amelija patenka į dar vieną kalėjimą, bet kuris iš jų buvo baisesnis? Pati knygos pradžia man patiko ir įtraukė. Buvo smagu skaityti, nors ir skaičiau ją labiau ne rimtai, o kaip pramogą ir taip galbūt padėjo knygą įvertinti geriau, nei būtų vertinusi „kritiška akis“. Tačiau knygai perkopus į antrąją jos pusę, nugalėjo mano užslopinta „kritiška akis“ – nesupratau kodėl autorei reikėjo tokios pabaigos. Nesuprantu

  Mary Higgins Clark „ Tuščias lopšys“ Mary Higgins Clark, prieš gerus 5-6 metus, buvo skaitomiausia mano autorė. Nors jos knygos įvardijamos kaip romanai, man jie turi ir detektyvo prieskonio. Taip ir vis dar kyla man klausimas, kokia riba skiria detektyvų ir romanų žanrus? Autorės knygų esu perskaičiusi nemažai, tad jau plius minus žinojau, ko tikėtis ir iš šios knygos, tačiau šįkart knyga manęs taip nesužavėjo, kaip žavėdavo prieš 5-6 metus. Po eismo įvykio, apygardos prokurorė Keitė patenka į ligoninę, kur nesudėdama bluosto, pro langą pamato keistą reginį – negyvą moterį į bagažinę keliantį vyrą. Keitė įsitikinusi, kad jai tiesiog pasivaideno, tačiau jau kitą dieną Keitė ima tirti naują bylą – jaunos nėščios moters savižudybę.. ir koks sutapimas – būtent tos pro langą matytos moters.. Štai čia ir prasidėjo mano „akių vartymas“, kai tą ką matei ir tai, kad kitą dieną tiri to paties žmogaus savižudybę, bet apie tai niekam nesakai, nes manai, kad „prisisapnavo“.. Tai taip kva

 Jolanta Waldner "Demonai, kurie mane saugo"   Tai buvo bene ilgiausiai mano skaityta knyga, nes ją jau buvau pradėjusi skaityti prieš daugiau nei pusmetį, tačiau kiti darbai ir knygos nustūmė ją tolyn iki šios dienos.. Iš pradžių buvo kiek nesmagu, nes tai pirmoji autorės knyga, tad mažai informacijos tiek apie autorę, tiek apie pačią debiutinę knygą, tikrai kėlė kiek nesmagių jausmų, nes nežinai ko tikėtis, o ir jei nepatiks, ar nuomonė apie knygą neįžeis autorės, kad sukeltų norą net nustoti rašyti? Tačiau o varge, kaip man patiko istorija ! Nesu fantastikos gerb ėja, tačiau jau imu galvoti, kad klaidingai visą gyvenimą galvojau.. Alexandra mamos paraginta grįžta į jos gimtinę Lietuvą, mįslingai pasitikti savo likimo, kurį ji turi pasirinkti iki savo 18-ojo gimtadienio. Nauji namai, draugai, mokykla, nes įprastas jos gyvenimas buvo išplėštas tiesiog iš rankų. Įdomu. Drąsu. Mįslinga. Vieninteliai minusai knygoje man buvo vietomis per daug pateiktų gan nereik