NemNemPhoto.eu

  Colleen Hoover „Mes pradedame iš naujo“   Tikriausiai daugelis jau esate skaitę pirmąją istorijos dalį „Mes dedame tašką“, kuris (cha, kaip šmaikštu) tapo kableliu, virtusiu antrąją knygos dalimi. Aš esu ta skaitytoja, kuri perskaičiusi pirmąją dalį norėjo tęsinio. Nesutikau su tuo tašku istorijoje, nesutikau su autorės mintimi būtent taip pabaigti Lilės ir Etlaso istoriją. Ačiū autorei, kad išklausė mūsų norus ! Apie šią dalį girdėjau daug. Ir tikrai „saldžių“ atsiliepimų. Nors ypač saldžių istorijų mėgėja nesu, vis vien susigundžiau paskaityti ir šią dalį. Ir žinot.. Man nebuvo per saldu ! Kaip intarpas tarp trileri ų – ši knyga man buvo lyg auksas. AK, kaip man patiko. Bet visgi, po gan ilgos pertraukos tarp knygų, pirmoji dalis iš atminties jau buvo kiek išdilusi, tačiau mažais žingsneliais nėriau ir vėl į tą saldžią istoriją... Kas mėgstate kiek rimtesnes istorijas, tikiu, kad ši knyga gali nepatikti. Neskaitant to, kad knyga man buvo kaip atgaiva savo lengvu turiniu t

Alafair Burke "Geresnioji sesuo" Pažintis su autorės kūryba man nėra pirmoji. Esu ištikima Mary Higgins Clark knygų mėgėja, o niekam ne paslaptis, kad autorė kartu su M.H. Clark  yra parašiusios ne vieną bendrą kūrinį. Ir beje, ne prastus! Retai pritrūkstu žodžių aprašyti perskaitytai knygai, tačiau šįkart gerai apgalvoju kiekvieną parašytą žodį, nes tai ką perskaičiau buvo gana dviejų skirtingų pusių nuomonė : man ir patiko ir šiek tiek nuvylė. Pati knygos pradžia maloniai nuteikė, sukeldama intrigą tarp dviejų seserų, kurių viena yra patikima ir atsakinga, o kita – vėjavaikė, įklimpusi į priklausomybės liūną. Tačiau visa kūrinio esmė (kitaip –„ kabliukas“) yra tai, kad jaunesnioji sesuo galiausiai išteka už savo sesers vyro ir tampa savo sūnėno pamote... kol vieną dieną, randa savo vyrą negyvą.. Jau sudomino? Ir štai čia patekau tarp dviejų nuomonių: patiko pateikiamos netikėtos detalės kiekvieno skyriaus pabaigoje, tačiau vietoj to, kad tai būtų plėtojama – viskas nurimsta

Yeomni Park "Išgyventi"   Tai knyga, kuri tikrai privers jus susimąstyti, kaip iki šiol nuostabiai gyvenome.. Ši knyga akyse šmėžavo ilgą laiką, bet kažkodėl negundė jos perskaityti. Tačiau kažkur bookstagram‘e pamatytos knygos ištraukos visgi pakeitė mano nuomonę – man būtina ją perskaityti. Nesitikėjau, kad knyga mane taip įtrauks. Ją perskaityti užtruko kiek daugiau nei parą, tačiau anaiptol nėra ji tokia „lengva“, kaip gali susidaryti įspūdis. Šiurpau. Šlykštėjausi. Liūdėjau. Kraupau. O knygą pabaigusi supratau, kokį nuostabų gyvenimą (palyginus) gyvenu. Sunku dar suvokti, kad tai tikra istorija ir kad tie siaubingi dalykai iš tiesų vyko ir vis dar vyksta Š. Korėjoje. Jei iki šiol galvojote, kad sunkiausia dalis buvo bėgti, pagalvokite iš naujo, nes dar sunkiau yra prisitaikyti prie naujo ir nepažįstamo pasaulio. Įsivaizduokite gyvenimą, kurį pamatytumėte 15 metų praleidę bunkeryje – naujos technologijos, mados, žmonės, net kalba. O dabar įsivaizduokite save, dabartiniame

Chris Carter „Mirties skulptorius“ Kai jau maniau, kad žiaurių scenų autorius nepagailėjo pirmose trijose serijos knygose, šioje žiaurumas sumušė visus rekordus. Kas jau susipažinę su autoriaus knygomis žino, kad jose pilna ne tik žiaurių nusikaltimo scenų, ne tik dominuoja serijiniai žudikai, jų psichologija, bet ir daugybė veiksmo, kurie neleidžia nuobodžiauti. „Mirties skulptorius“ dalis man išsiskyrė lėtesniu, tačiau anaiptol nenuobodžiu vyksmu. Viskas čia vyko daug lėčiau, bet išsamiau nei prieš tai buvusiose knygose. Ir tai man patiko tik dar labiau! Serijinis žudikas, žiniasklaidos pramintas kaip “skulptorius”, žiauriai išniekina teisėsaugai žinomų asmenų kūnus, palikdamas dovaną – skulptūrą, sukurtą iš jų kūno dalių. O taip, tai tikrai verčia pašiurpti odą! O kuo visos aukos susiję ir ką reiškia tos skulptūros – tai dar viena mįslė detektyvui Hanteriui išsiaiškinti. Man nepaprastai patiko ši dalis – dar daugiau įdomių veikėjų, daugiau mįslių ir istorijų, kurios neleido net nuja

  Alfred Adler „Žmogaus pažinimas“ Kad žmogaus smegenys-   unikaliausias žmogaus organas – žino ir esa girdėję bene kiekvienas, tačiau nei per žingsnį neatsilieka kitas unikalus žmogaus bruožas   - jo asmenybė. Tikriausiai daugelis esate girdėję mintį, kad neužtenka viso gyvenimo, kad pažintum žmogų. Tačiau būtent paskaitos ir knygos apie įvairius (kartais gana šabloniškus) žmogaus elgesio aspektus, bruožus ar „gyvenimo scenarijus“ , gali padėti bent dalinai suprasti, kodėl vieni žmonės tam tikromis gyvenimo situacijomis kaunasi, o kiti – bėga. Apie tai ir dar daugelį kitų „veiksmų“ (o gal scenarijų?) pasakojama ir šioje knygoje. „Žmogaus pažinimas“ – man buvo knyga tikras iššūkis, nes dėmesio – ji parašyta gana moksliškai – tad reikės ypatingo susikaupimo jai skaitant, kad suprastumėt ir nepraleistumėt vienos ar kitos autoriaus minties ją skaitant. Pats knygos pateikimas man patiko, nes visa suteikta informacija apima visus gyvenimo lygius(amžių): nuo kūdikystės iki suaugusi

Chris Carter "Šešėlis naktyje" Žiauriomis istorijomis tituluojamas  Chris   Carter  tik  trečiąja  dalimi privertė mane nustebti. O jis tikrai moka kurti siaubingas istorijas! Nors daugumą autorius  gąsdina  savo žiaurumu alsuojančiomis istorijomis, mane žavi visai kas kita – nusikaltėlių portretai, jų gyvenimo istorijos ir to pasekmės. Tai mane kaskart traukia skaitant  Carter  knygas. Psichologija, kurios knygose yra daugiau nei pakankamai. Robertas  Hanteris  ir vėl gauna progą atsiskleisti savo talentui- išnarplioti mįsles, kurias užminė nusikaltėlis, grobiantis ir itin žiauriai „nulinčiuojantis“ savo aukas. Kodėl jos? Kodėl jis elgiasi taip ypač žiauriai su visiškai svetimomis moterimis? Nors prisipažinsiu, pati pradžia man buvo gana.. silpna. Tačiau nuo knygos vidurio istorijos jau pagrobė mano dėmesį ir nebepaleido iki pačios pabaigos. Gal pats metas imti ketvirtą dalį? Kuri dalis buvo jums pati geriausia?  

  Ieva Vill “Pa žadink mane“   Šį atsiliepimą rašau jau praėjus kokiai savaitei po to, kai užverčiau paskutinį knygos lapą, tad įspūdžiai apie knygą jau gerokai nublanko. Dar gerai pamenu pirmąją mintį, kuri neapleido mano minčių, vos pradėjus skaityti „ tai tikrai lietuvių autorė? Koks gražus ir vientisas minčių dėstymas“ Ir tikrai, man labai patiko pats tekstas: sklandus, vaizdus ir toks gyvas. Tačiau pati knygos istorija man buvo kaip iš trijų dalių, kurios deja, man niekaip „nesusirišo“ į vieną visumą. Skaičiau begales atsiliepimų ir praktiškai sutinku su visomis kitų apžvalgininkų nuomonėmis, kad vietomis buvo lyg paskubėta išrutulioti istoriją, vietomis buvo pateikta per mažai detalių, o trilerio elementai man apskritai buvo neįtikinami. Tačiau man patiko pati knygos mintis, tai, ką norėta autorės pasakyti apie draugystę, kūno formas, kompleksus, sunkią vaikystę, kerštą ir pačią meilę, tačiau – pasikartosiu- nepilnai tai išrutuliota.