NemNemPhoto.eu

              Mary Lawson „Prieš pirmą sniegą“ Tai buvo nepaprasto grožio knyga, pasakojanti apie begalinę meilę vaikui. Net jei tas vaikas- ne tavo. Ši knyga mane pakerėjo savo svajingu lėtumu ir gilia, širdį veriančia istorija, prasidedančia mįslingu 16-metės mergaitės dingimu ir paslaptingu naujo vyro atsikraustymu kitapus gatvės. Nuo pat pradžių pajaučiau įtarumą naujam gyventojui, staiga atvykusiam į namus, kurie priklauso senyvai moteriai... o dar beveik tuo pat metu, kai gretimame name mįslingai be žinios dingsta 16-metė mergaitė. Tačiau pasirodo, tai istorija ne apie dingusią mergaitę, bet apie mergaitę, kuri rado savo širdyje vietos „apgyvendinti“ dar vienam žmogui. Apie seną moterį, kuri rado vietos savo širdyje „apgyvendinti“ mažam berniukui, kuris atsikraustė kitapus gatvės... Ak, kokia stebuklinga man buvo ši istorija ! Man patiko, kaip autoriaus pasirinko papasakoti šią istoriją. Patiko, kad istorija buvo pasakojama trijų žmonių perspektyvomis. Patiko veikėja

  Chiara Pasqualetti Johnson „ Pusryčiai pas Audrey“   Tikriausiai jau daugeliui pristatinėti Audrey nebereikia. Tai nepaprasto talento ir grožio moteris, pakerėjusi kiekvieną savo kelyje sutiktą žmogų. Nors tikriausiai, daugelis ją žino labiau kaip nepaprasto talento aktorę, ji – kur kas daugiau nei tai. Nors ir pati esu iš tų, kurie ją žinojo tik iš keleto matytų filmų, kur vien išgirdus Audrey vardą – prieš akis iškyla besišypsanti jauna mergina ant Vespos akmenimis grįstoje gatvėje, arba legenda tapusi nuotrauka, kur ji įsikandusi cigaretės laikiklį, kiek pakreipusi galvą, pozuoja su maža juoda suknele, taip pat tapusi pasauline legenda, kaip ir ji pati. Tokią aš pažinojau Audrey -  aukščiausio grožio etaloną filmų industrijoje. Tačiau ji daug daug daugiau nei tai. Apie tai ir yra ši knyga. Ak,, kiek svajingų atodūsių išleidau akis ganydama po jos nuotraukų albumą.. vedžiau nuotraukų kontūrus pirštų pagalvėlėmis (beje, dauguma juodu atspalvių turi šiurkštesnį paviršių).. ak

  Suleika Jaouad „Tarp dviejų pasaulių“   Skaityti šią knyga buvo lyg laukti pratrūkstant audrai. Stebi kaip kas sekundę tamsūs debesys temdo beribį  mėlyną dangų, tačiau taip niekada ir nežinai, kada tai staiga stipriai smogs. Reikėjo daug stiprybės vien skaitant šią nuostabią knygą. Vietomis tikrai reikėjo „suimti save į nagą“, kad nepratrūkčiau balsu verkti. Tai taip skaudu, taip stipru ir taip tikra... Autorė knygoje pasakoja savo atsiminimus, savo istoriją, nuo sužinant apie siaubingą diagnozę iki remisijos, kai nors trumpam liga pasitraukia į šoną ir leidžia sugrįžti į tikrąjį gyvenimą. Prisipažinsiu, googlinau. Nemažai. Ne tik kaip autorė atrodo, bet ir kaip atrodė Vilas... Nežinau kaip kitiems skaičiusiems knygą, bet man būtų labai patikę knygoje rasti nuotraukų, atitinkančių istoriją. Jos visad papildo biografijas ir memuarus, tačiau šioje knygoje jų nėra. O aš taip karštai to norėjau. (Ačiū visagaliui googlui) Nuoširdi rekomendacija tiems, kurie mėgsta tikras is

    Helen Fields „Tobuli palaikai“ Sunku įsivaizduoti tokią istoriją realiame pasaulyje: kažkoks iš šalies išsilavinęs, tačiau keistas, niekuo neišsiskiriantis iš minios, beprotis grobia jaunas moteris, siekdamas išauklėti TĄ vieną tobulą VIENINTELĘ. Tačiau rasti ir „apdalinti“ tą vienintelę, tai pat sunku kaip nutapyti vieną vienintelį tobulą paveikslą – neįmanoma be šimto ar tūkstančio klaidų. Kaip manot, kaip visa ši istorija raizgėsi? Pirmiausia, man patiko autorės sprendimas, istoriją pasakoti iš kito kampo –   nuo pat pradžių atskleisti, kas yra tas nusikaltėlis, tad visas dėmesys krypsta į kitas detales – mąstymą. Man patiko ir sukurti veikėjai: visi išskirtiniai – vieni kiek sudėtingesnio charakterio, kiti mįslingesni, treti – lengvi kaip pūkas, bet iškart širdžiai artimi. Manau, didžiausias knygos pliusas yra tikroviški vaizdai, nes autorė šią istoriją kūrė iš savo patirties, kaip buvusi baudžiamosios ir šeimos teisės specialistė, todėl visi veikėjai ir veiksmai tokie

Julianne McLean „Tarp susipynusių vynuogienojų“ Ne visoms istorijoms reikia būtinai tik laimingos pabaigos. Kartais tikrai verta pasinerti į širdį labiau gniaužiančią istoriją, kad jos prasmė kiaurai persmelktų. „Tarp susipynusių vynuogienojų“ Itališku karščiu alsuojanti istorija apie (ne)laimingą meilę ir šeimos vertybių puoselėjimą. Tai istorija apie naujai atrastą šeimą ir neapčiuopiamą to turtą, pakeisiantį jau rutina tapusį Fionos gyvenimą. Nors knygos pradžia man labiau priminė visiems žinomą muilo operą – telemundo.. knygos pabaigoje teko braukti ašarą nei kiek to nesidrovint. Gražu. Tikra. Įsimintina.  Man patiko.    

John Marrs „Kas slypi tarp mūsų“   Man labai patinka knygos, kuriose jos veikėjus reikia narplioti su psichologijos žinynu rankose. Kitaip tariant, tai dar viena istorija, verta aukščiausio balo, nes nepamenu nei akimirkos, kada galėjau iškvėpti sulaikytą orą: veiksmas vijo veiksmą ir galvoje sukosi šimtai minčių, neleidžiančių padėti knygos i šalį. Jau nuo pat pirmų knygos puslapių žinojau, kad tokia istorija nebus lengvas kąsnelis, o norėsis ją narplioti, aiškintis ir lyginti su begale jau skaitytų ar matytų gyvenime istorijų. Neklydau. „Kas slypi tarp mūsų“ – sudėtinga istorija apie Niną ir jos mamos Megės santykius, kai „visos gyvenimo kortos“ Ninos rankose. Ji kalina Megę palėpėje, norėdama taip jai atsilyginti tuo pačiu, ką jai teko patirti dėl jos kaltės. Tačiau tai daug sudėtingiau, nei grandine prie kojos prisegtas gyvenimas. Tai paslaptys ir nutylėta tiesa, kuriai nevalia išlysti į dienos šviesą. Tačiau o jeigu..? Sunku dalintis mintimis, žinant, kad kiekvienas galvoje kirbėj

  Renata Laqueur „Dienoraštis iš Bergen- Belzeno koncentracijos stovyklos 1944-1945“   Net neabejoju, kad išgirdus paminint 1944-1945 metus, pirma į galvą „šovę“ jausmai bus liūdesys, skausmas ir nežmogiškas žiaurumas, kurį tuo metu teko išgyventi visiškai nekaltiems žmonėms. Tokia ir šios knygos istorija – atsiminimai iš žiaurios neteisybės, kurią teko išgyventi Renatai ir jos vyrui. Man tikriausiai niekada nepabos tos žiaurios, iki sielos gelmių šokiruojančios ir liūdinančios istorijos apie gyvenimą koncentracijos stovyklose. Tai tik padeda suprasti, koks žiaurus ir tikroviškas yra gyvenimas, bet ir   tuo pačiu, kiek mumyse galima rasti gėrio ir tarpusavio supratimo, kai jo atrodo, labiausiai trūksta. Nors nuo pat pradžios istorija manęs nesukrėtė, tačiau su kiekvienu puslapiu Renatos istorija vis labiau grimzdo į liūdesį ir neviltį, kas mane sukte įsuko į jos prisiminimus ir nepaleido, kol neperskaičiau paskutinio knygos puslapio. Sunku vertinti knygas, kurios pasakoja n