TIM GUENARD "STIPRIAU UŽ NEAPYKANTĄ"

Labai mėgstu tas skaudžias, šiurpias ir tikras istorijas, tad atėjus tam metui, kai norisi ko tikrai stipraus, - atsiminiau šios knygos rekomendaciją. Kas skaitė "Mergaitė vaiduoklis", "Tik neprasitark", "berniukas, kurį augino kaip šunį" - šią knygą visada matydavau tarp panašių rekomendacijų, tačiau pirmą kart pajutau stiprų nusivylimą taip išgirta knyga.

Pirmiausia, nors ir knygos pradžioje autorius pasisako, kad jam nelemta rašyti, o lemta kalbėti - nepadėjo pataisyti situacijos su knygos rišlumu. Tekstas gana padrikas, mintys šokinėja, o eiliškumas neaiškus. Stiprias traumas patyrusiems žmonėms, įvykių eiliškumas ar net detalės dažnai yra lyg išbarstomos ir sunku atsekti įvykių eiliškumą. Tad šioje knygoje tai buvo jaučiama stipriai.

Bet nors ir autorius sakosi mėgstantis kalbėti, nedaugžodžiavo. Jei lygintume šią knygą su David Pelzer gyvenimo potyriais - Timas čia visiškai neatviravo dėl savo patirto smurto. Labiau bendrai atvirauja, kad tekdavo miegoti rūsyje, kol tėvas su nauja mamyte atostogauja, o jam vienintelis draugas - vargšas šeimos šuo, kuris meilės matęs tiek pat, kiek jis.

O ką autorius akcentavo - tikėjimo atradimą. O man, kaip visiškai ateistei, ši knygos dalis buvo vargų vargas skaityti. Per daug. Ženkliai per daug dievo ir to tikėjimo...

Nepopuliari nuomonė man apie šią išgirtą knygą. Nepaveikė manęs. O pabaigoje ir tapo velniškai nuobodi.