SIVIA AVALLONE "Juoda širdis"

Esu gana keista skaitytoja, nes kartais apie knygą man užtenka išgirsti vos vieną ar kitą žodį, kad aklai pasiimčiau ją skaityti. Ši knyga nebuvo išimtis. "Stipri" - perskaičiau kažkuriame atsiliepime ir viskas. Aš ją jau skaitau. Bet to ką joje radau - buvo dar daugiau nei tikėjausi.

Mėgstu stiprias istorijas, kurios sukrečia, neretai ir gerokai širdį padrasko. Manau, tokios istorijos išmoko skaitytojus daugiau, nei švelniosios.. o būtent "Juoda širdis" - gali nemenkai ir sudrebinti žemę po kojomis.

Emilija - nors ir augusi geroje šeimoje, gyvenimas jai tikrai nespindėjo. Mokslai nesisekė, santykiai nesisekė... o visos tos nesėkmės, susisumavusios virto viena didele, nesuvaldoma nesėkme, privertusia Emiliją pradėti viską iš naujo, nors vidinis kirminas ir toliau drasko praeities atsiminimus, neleidžiančius jai gyventi iš naujo. Arba nors toliau.

Knygos pradžia nebuvo lengva. Ne turinio prasme, o jos pateikimu. Nors ir skaičiau tikrai akylai ir susikaupusi, buvo pradžioje sunku suprasti, kurio knygos veikėjo akimis istorija yra pasakojama. ir tik vėliau, gerokai perkopus 100puslapių (o gal net daugiau), pradėjau suprasti ne tik kas kalba, bet ir kas pasakojama. 

Nors pati Emilijos paslaptis saugoma iki pat knygos paskutinių skyrių, atsiplėšti nuo knygos tampa sunku. Jos skausmas jau virtęs ne juodais žodžiais lape, o jausmu, kuris alsuoja net per knygos puslapius. Ypač skaudu suprasti, kiek daug patiria tie, kurie visuomenės jau yra nurašyti kaip "netikę". Kaip sunku jiems ne tik atsistoti iš naujo ant kojų, bet ir kasdien įrodyti ne tik sau, bet ir aplinkiniams, kad ne viskas yra tik balta arba juoda. Egzistuoja dar šimtai pilkų atspalvių.

Gili. Skaudi. Pamokanti istorija apie naują užgimusią viltį vėl pradėti gyventi tada, kai jau manei, kad tai nebėra įmanoma.