Sam Holland "Mėgdžiotojas"

Norėčiau ir aš aikčioti dėl šios knygos taip pat, kaip daugelis ją skaičiusiųjų...

bet deja, nepavyko...

Knyga nėra bloga. Tikrai įtraukianti ir lengvai skaitosi, tačiau man čia pritrūko pačios autorės indėlio į istoriją. 

Kalbėsiu šįkart trumpai, nes pasakyti tikrai neturiu daug ko: pati knygos tema - serijinis žudikas, kuris mėgdžioja kitų serijinių žudikų darbus, kad juos pranoktų. Ir tai nėra blogai. Pirmąją knygos dalį skaičiau kaip serijinių žudikų enciklopediją. Ir ne išgalvotų, o tikrų, šiame gyvenime gyvenusių žudikų darbus. (Bandis pavz.) tačiau visa veiksmo linija tokia ir buvo ; įvykis (atkartojimas žudynių) tyrėjų atvykimas (apžiūri nusikaltimo vietą) ir... viskas. VISKAS.

Jokių spėlionių, jokių gaudynių, pėdsakų ar įtarimų. Nieko. Tad kiek galiausiai prailgo knyga, kai nieko nevyksta, tik daug žudynių faktų. O kita knygos galis, kur jau prasidėjo ir pats istorijos veiksmas, jau žinoma kas kur ir kaip ką darė - buvo visiška kitų knygų kopija. Finalinė knygos dalis man buvo visiškai girdėta jau iš kitų knygų. Ir ne tai, kad kelios detalės, o praktiškai viskas. 

Ar galima ką išgalvoti naujo? čia diskusijos vertas klausimas. Tikriausiai jau nebelabai įmanoma, kai tiek prikepta detektyvinių istorijų. Tačiau aš pasigedau čia kažko kitokio. Bent jau kitokios vietos, oro ar traumos. Bandžiau atsiminti kurią konkrečiai knygą man atsikartojo finale, bet niekaip nepamenu. Man atrodo, kad čia kažkuris Gerritsen kūrinys...

Vienintelė vieta, kuri man patiko knygoje  - aukos ir detektyvo santykiai. Nors ir tai man jau kažkur buvo girdėta, tačiau išliko gana originalu ir įdomu. Tai buvo man vienintelė tikra ir gyva siužeto linija, kur nežinai iki galo ko iš to tikėtis. 

AR man vienintelei taip pasirodė?