Vasyl Škliar "Zuikių bažnyčia"

Taip gražiai aprašyti Lietuvos gamtą gali tik artimą ryšį su ja turėjęs žmogus. " Miškas nutolęs per žmogaus riksmą" - ties šiais žodžiais mano pačios širdis lyg ėmė ir pati pragydo. Kaip gražiai pasakyta...Nors tikrai nemanau, kad tai vien gražus rašytojo žodis. Čia daug savo indėlio įdėta ir auksinių vertėjos rankų.

Vasyl Škliar garsėja savo kūriniais. Jo leidžiamos knygos tampa bestseleriais, ilgai apie jas kalbama ir diskutuojama, o tai manęs nei kiek nestebina, atsižvelgus į tai, kokio grožio tekstas glūdėjo šioje, "Zuikių bažnyčia" knygoje.

Tačiau nors ir kaip norėjau, (o gal ir pagyrų, labiau tikėjausi) knygą giliai į širdį neįkrito. Nežinau ko man joje trūko, kad paliktų be amo. Nepaliko. Nors tikrai dar ilgam atmintyje išliks knygos tekstas, jausmas, kuris vienu metu ir toks savas ir kartu toks svetimas. LIŪDESYS ir skausmas, bandant suvokti kas vyko.. Ypač žinant, kad tai tikra informacija sukurtas romanas. Tačiau.. pabaigos žodis.. tik jis dūrė taikliausiai jį skaitant. Matyt, tie konkretūs faktai man labiausiai patinka. Tiesiai į taikinį. Tiesiai į širdį.

Patiko man. Dar ir dabar norisi vėl skaityti iš naujo tas poetiškus gamtos aprašymus ir mintis...

Ačiū knygynų tinklas "VAGA" už knygą

Knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

reklama

 Knygą galite įsigyti čia