Renėe Rosen "Vadinkime ją Barbe"

Apie lėlę Barbę žinojau ypač mažai. Netgi galima sakyti visiškai nieko. Ir tai sakydama nejaučiu jokio gėdos jausmo, nes augau vyriškoje kompanijoje, tad mašinytės nuo mažens mane daug labiau traukė, nei lėlių kompanija. Tačiau kad ir kaip teko augti, apie Barbę sužinoti nors ir jau suaugus - daug įdomiau, nei nesužinoti niekada.

Kompanijų sėkmės istorijos - viena iš mano slaptų hobių. Ir visai nesvarbu ar tai Theranos apgavystės, ar sukčiavimo istorija, ar lėlės sukūrimo istorija, be jokių pagražinimų. Mane domina viskas, nes tokios istorijos tikrai pamoko. Tik ne visada jos būna gražios. O kaip  buvo su Barbe? 

Nedidelio ūgio, tvirtai laikanti vadeles rankose Ruta - tikras tvirtos įmonės ženklas, kurį iš tiesų, galėtumėte atrasti daugumoje įmonių. Verslas išsilaiko tik dėl tvirtos, ją valdančios rankos. Ir tai būtų tikrai ne melas. Tačiau ir stipriausi žmonės moka kristi. (Kažkur aš šią mintį girdėjau..) ir Ruta buvo viena iš jų.

Man patiko Barbės sukūrimo istorija. Bet dar labiau patiko jos kritimo etapas. Labai tikroviškai ir gyvai perteikta istorija, kaip pasiekę savo sėkmės zenitą žmonės, nenumaldomai gali kristi veidu į žemę. Greitai ir be pasigailėjimo. Labiausiai mane iš pradžių trigdė, o vėliau piktino Džeko veikėjas. Nesupratau kodėl žmogus, kuris visiems žinomas kaip kūrybiškas, bet "savo vietoje" žmogus, staiga ėmė grobstyti svetimų laurų. Bet buvo efektyvu.

"Vadinkime ją Barbe" buvo tikrai išskirtinis kūrinys ne tik apie tikrąją Barbės atsiradimo istoriją, ne tik apie susvetimėjimą sėkmės viršūnėje, bet ir labai atviras langas pamatyti kaip tuo metu (1956m) visuomenėje buvo priimamos naujovės: koks buvo siauras mąstymas, koks buvo etiketas, nuostatos ir t.t. Skaitant tai, tikrai ne kartą virė kraujas.. tokios istorijos būna pačios geriausios.

Ačiū leidyklai "Svajonių knygos" už knygą. Reklama