Kristina Petrauskė "Slanimo raganos"

Vienu metu mane ypač traukė raganų tema. Nors negalėčiau pasakyti kodėl. Tiesiog kartais knygos (arba jų tematika) pačios ateina pas skaitytoją..

Nors pripažįstu, knygą nusipirkau su intencija "susimedžioti" autorės parašą, kai ji atvyks į mūsų biblioteką, tačiau neperskaičiau. Perklausiau. Ir net nežinau kuris knygos "skaitymo" būdas yra geresnis: skaityti pačiam ar klausytis autoriaus balso.

"Slanimo raganos" - dviejų skirtingų moterų, vienodų likimų istorija. Viena jų Ona, Sapiegos pavaldinė. Kita - Raina, popo žmona, kilmingoji. Tačiau abiejų šių moterų likimai susipina - jos abi kaltinamos raganavimu. Ir už tai teisiamos.

Ir tikrai nelengva suvokti, kad tai yra tikri tikrų moterų likimai. Nors šiomis dienomis bausmės tokios nebetaikomos, tačiau atskirtis dar jaučiama. Pripažinkim, kad išgirdę žodį "ragana', mes dažnai pajaučiam ne pačius geriausius jausmus. Neretai net - panieką. Juk ne veltui net pasakose raganos minimos kaip pikta lemiančios, nusėtos randų, apgamų ar karpų...

Apskritai mane apėmė dvejopi jausmai. Nustūmus į šalį rimtį, klausant jaučiau tragikomediją: kokie silpnavaliai ir akli buvo tuometiniai žmonės. Ypač kilmingieji, lyg bijoję visko aplinkui, nesugebantys atskirti prietarų nuo tikrovės, ką jau kalbėti apie vaistines žoleles, kurios jiems buvo "tamsus miškas", o nusimanantys jomis - raganiai.

Ir tuo pačiu buvo velniškai liūdna suvokti, kiek daug tame amžiuje nekaltų moterų ir vyrų mirė, nes jie buvo įtariami raganavimu. Kiek daug nekaltų sielų buvo paaukota...