Justina Kapeckaitė "Sono Electrum"

Su fantastikos knygomis vis dar ugdau draugystę. Ypač - su moksline fantastika. Tad priimant šią knygą paskaityti, kartu su jauduliu "ar patiks?", tuo pačiu buvo ir baimė, kad gali nepatikti. Tačiau jaudinausi veltui. Knyga įtraukė nuo pat pirmojo puslapio ir kai jau pabaigusi ją užverčiau .. nustebau, kad jau puse 2 nakties. Va taip knyga išjungė visus įspėjamuosius signalus...

Knyga buvo sunki. Nemeluosiu, buvo mintis kuriam laikui atidėti į šalį, nes vis viduje virė jausmai, kaip galima būti tokiam aklam aplinkai... na, bet pradėkim gal nuo pradžių, tiesa?

"Sono Electrum" - knyga apie vaikiną Sebastianą. kuris kaip daugelis pasakytų, visiškai neturi entuziazmo gyvenime. Mokslus baigė, kad tik baigtų, niekur nestojo mokytis, nes "o tai kam?" ir apskritai dienas jis leidžia priverstas dirbti, kad galėtų gyventi atskirai nuo tėvų, o po darbo toliau savo laiką tiesiog žudo beprasmiais kompiuteriniais žaidimais, kurie tą jauną žmogų veda tik vieno tikslo link - priklausomybės.

Tikriausiai visi mes žinom bent vieną tokį tipą gyvenime, kuris gyvena tik šia akimirka ir dėl ateities nesuka galvos. Arba tokį, kuris dienų dienas svajoja apie kažką daugiau, bet vos reikia dėl to pajudinti pirštą ir ... NIEKO.

Tad man buvo labai sunku skaityti šią knygą, kur jaunas žmogus tiesiog save alina ir savo gyvenimą stumia į pražūtį.. Sunku matyti, kaip žmogus, kuris jau gyvena atskirai nuo tėvų, vis dar nespėjo pažinti savęs kaip asmenybės. Sunku, kai toks jaunas žmogus tampa aklas ir kurčias aplinkai ir aplinkinių žmonių pasakytoms tiesoms. Sunku. 

Tačiau knyga tikrai prapurtė man mintis: ką aš darau su savo gyvenimu, kodėl taip privalu yra būti socialiam, nepasineriant į dirbtinį pasaulį stačia galva. Kodėl reikia klausytis mums duodamų signalų iš aplinkos ir neleisti.. šiukštu neleisti nualinti savo kūno.

Knygą išleido "Alma littera" leidykla

reklama