Agnė Amalija Sirgėdaitė "Tarp vandenynų"

Vis dar ryškiai pamenu Agnę mokyklos laikais: man ji visad atsiminimuose išlikusi kaip kylanti aktorystės žvaigždutė mūsų mieste, kurios veide jaučiu visada šviesdavo tik plati šypsena. Nepamenu, kad būčiau mačiusi ją kitokią, kaip tik nesišypsančią ir tvirtu balsu ką nors sakančia aplinkiniams. 

Kai baigėme kartu mokyklą, natūralu, kad tapdavo smalsu kas kuo taps. Kas kokį kelią pasirinks. Vieni iš klasės atrodė tokie nuspėjami - jau akivaizdžiai matei, kad pats TUO ir tik TUO. Tad Agnę visad mačiau kaip būsimą aktorę, plačiai žinomą ne tik mūsų gimtajame mieste, bet ir apskritai Lietuvoje.

Toli matau, nenuklydau su tokiomis spėlionėmis. Šią akimirką rankose laikau jos pirmąją grožinę knygą, kuri gimė iš jos ir jos artimų draugų išgyvenimų. Agnė tapo ir rašytoja! o aš - viena iš tūkstančių jos knygos skaitytojų.

Sunku buvo atsiplėšti. Tad taupiau knygą kaip tik mokėjau, kad jos užtektų ilgam ir galėčiau ilgiau ją išjausti. Patiko. Labai. Labai gražiai sukurtos istorijos. Kiekviena jų lyg poetiškai papasakota. Nemoku to apsakyti žodžiais. Teksto interpretavimas niekada nebuvo mano stiprioji pusė. Tačiau minčių tikrai sukėlė, nors tikriausiai nenustebinsiu kaip..

Visos istorijos man buvo vienaip ar kitaip artimos. Lyg pačios patirtos (vienokiu ar kitokiu būdu) tad viskas buvo taip tikra ir taip artima.. Užvertusi knygą vis galvojau, kad mes visi visi, gyvenantys po šiuo vienu dangaus skliautu esame lyg broliai ir seserys, išgyvenantys tokius pat skaudulius, tokias pačias viltis ir išgyvenimus, tačiau tik juos filtruojame kiek skirtingai: vieni pasiduodame skauduliams ir nevilčiai. Kiti atvirkščiai - tame skaudulyje atrandame viltį ir naujus troškimus. Bet visi mes esame buvę ir įskaudinti ir pasimetę savame gyvenimo kelyje. Štai apie ką man buvo ši knyga - nesvarbu ar tu šiapus ar kitapus vandenyno - esi vienas iš milijardo, bet kartu ir vienas su jais visais. 

Man patiko. Gilu, nors ir paprastai. Paprastai, tačiau ir giliai.