Gregg Olsen "Tik neprasitark"

Laikau save ganėtinai emociškai atsparia knygose pateikiamam smurtui. Tačiau net ir čia viskas turi savas ribas. Iki šiol esu skaičiusi vos kelias knygas, kurios net mane sukrėtė savo žiaurumo. "Tik neprasitark" - viena jų.

Autoriui puikiai sekasi tekstu perteikti siaubą. Smurtą. Agresiją. Blogį. Kitaip nei grožinė literatūra - true crime istorijos mane tiesiog "veža". Palyginus (kiek tai įmanoma) "Avilys" trilerį su šia tikra istorija - tai kaip diena ir naktis. Galbūt autorius nebūtų taip puikiai išgalvojęs siaubo elementų, tačiau papasakoti istoriją kitų akimis - sugebėjo be priekaištų.

Užkibau už teksto iš karto ir manęs nuvyti nuo jo praktiškai buvo neįmanoma. Įtraukė. Baugino. Pykdė. Tiek daug įvairių emocijų išgyvenau kartu su istorijos aukomis, kad sunku dar atsigauti.

Tikri nusikaltimai, psichopatai ir serijiniai žudikai man vis dar savotiška mįslė. Esu skaičiusi tikrai nemažai literatūros apie tai, kodėl ir kaip nukenčia žmogaus protai, kad imtų žudyti ar smurtauti prieš kitus, tačiau visos knygos metu negalėjau išmesti minties iš galvos, kas Šelei yra negerai. Nors augusi moteris palyginti ne itin blogoje šeimoje, - užaugo ji blogesnė nei dauguma garsiausių pasaulio psichopatų. Tai stebina, ne tas žodis. Kaip iš viso yra įmanoma būti tokiu blogu?

Tačiau dar vis galvoju, kad ne tik Šelės blogis šioje knygoje buvo nesuvokiamas. Labiau kartu ir stebino ir pykdo tai, kaip meistriškai ji moka manipuliuoti aplinkiniais.. ir kaip vos viena, nedidukė moteris, gali laisvai valdyti ne vieną suaugusįjį, kurie už ją daug didesni fiziškai. Nesuprantu, kaip niekas nedrįso jai pasipriešinti. Suprantu, kad tai vyko dar gerokai prieš mano gimimą (1990m ir anksčiau), bet palyginus tai, kad šiais laikais jau pakėlus kartą ranką prieš vaiką,- jau būsi iškart apkaltintas smurtu, o tada, kai vyko knygos veiksmas, net pasisakius vietos šerifams, kad matei žudomus žmones - policija net nesumiksi į tokią informaciją. Tad jei tuomet teisingumo ranka buvo tokia sunki, nereikėtų stebėtis, kodėl keturi vaikai ir keli suaugusieji bijojo tos vienos mažos moteriškės blogio nagų...

Tai tikrai kol kas blogiausia istorija, kokią esu skaičiusi. Net Tedis Bandis, palyginti su Šele yra tik lyg  maža dulkelė.. (žiaurumu, ne mastu) "Tik neprasitark" - tikrai tampa viena įsimintiniausių ir baisiausių mano skaitytų true crime knygų ir tikiu, kad ten išliks ilgam.