Ilona Madelaine "Viesulas. Arba žalčio prieglobstyje"

Patinka man Ilonos Madelaine kūryba. Nors prieš tai skaitytas "Nuodas" buvo daug linksmesnis autorės kūrinys, "Viesulas" labiau priminė staigų nuokrypį nuo kurso, kur daugiau netikėtų siužeto vingių ir išminties.

Vos pamačiusi, kad bibliotekoje ant stalo stovi "Viesulas", dar niekieno neliestas, nevartytas ir nenučiupinėtas - be jokių svarstymų pasiėmiau ją su savimi. Nors nepasakyčiau, kad su lietuvių autorių knygomis labai artimai draugauju, dėl keleto autorių problemų niekada nekyla. Madelaine - viena jų.

Tikriausiai nustebinsiu, bet "Nuodas" pamilau labiau. Man "koją pakišo" nebrandūs knygos veikėjai. Kažkokia klišė paskutiniu metu vis mane aplanko knygose - kuo daugiau veikėjai patyrę skriaudos ir negandų - tuo jų poelgiai vis kvailesni. Lyg gyvenimo išmintis kartu su širdgėla ir protą kartu išsineštų. Nervina.

Smiltė iškeliauja laimės ieškoti kitur. Toli nuo Lietuvos ir jau pažintų iki gyvo kaulo gimtųjų laukų ir miškų, į atšiaurią ir kalnuotą Šveicariją. Lyg būtų to maža - su didžiule jėga ir suklastotu (gerokai pagražintu) CV, Smiltė įsidarbina ten, kur visai nėra jos sfera. Bet juk galima visko išmokti palaipsniui, tiesa? tačiau į nugarą alsuoja praeities klaidos. Vėl. Kad ir kaip toli bėgtum nuo bėdų - jos nejučia pasiveja. Juk su negandom reikia kovoti akis į akį, taip?

Buvo tikrai įdomu: man knygos apie naujas pradžias (net ir kardinalias) labai patinka. Pradedu pati įtikėti, kad viskas gyvenime yra ne tik įmanoma, bet ir gana lengvai pasiekiama. O ir išminties perlų knygoje ne viena. Tik deja, Smiltės "aklumas" aplinkai siaubingai vietomis erzino. 

Puikus romanas atostogoms. Pati pirmoji #vasarasuknyga iššūkio knyga jau įveikta.