Chris Carter "Stebintis mirtį"

(13-ta serijos dalis)

Esu kiek apleidusi (švelniai tariant) detektyvines knygas. Labai jas dozuoju, nes per daug jų skaitant, ima atrodyti, kad jie vienas į kitą ima pernelyg panašėti, tik pakeičiam vietovę arba dirbančius detektyvus. Todėl po ilgo laiko paimti į rankas vėl Carter knyga - buvo tikra atgaiva sielai. O ir emocijos visai kitos, nei galėjau net įsivaizduoti.

Kai skaitau žiaurumu persmelktas knygas, pas mane lyg įsijungia ugniasienė, kuri apsaugo mane nuo žiaurumų, primindama man, kad skaitau išgalvotas istorijas, nieko neturinčias bendro su realybe. Tačiau šįkart net Chris Carter pralaužė ją: knyga sukurta remiantis tikrais įvykiais, tad vis galvoje skambėjo pavojaus varpai, kad kažkur pasaulyje iš tiesų buvo toks monstras....?

Man patiko. Labai. Pasiilgau Garsijos personažo. Man jis visada patikdavo Carter knygose. Gal net labiau nei Hanteris, nes jis toks tikroviškas veikėjas, turintis ne tik savų ydų, bet ir nesantis tobulai tobulas, kaip iš pirmo žvilgsnio man pasirodydavo Hanteris.

Knyga persmelkta žiaurumu. Pirmą kartą galiu pasakyti tokią frazę, būdama visiškai tam atvira. Čia buvo tikrai žiauru, tačiau taip ir nežinau ar dėl tų vaizdingų smurto aprašymų, ar tik dėl fakto, kad tai kažkokia dalimi yra tikra istorija.

"Stebintis mirtį" - knyga skirta smurtui. Smurto aukoms ir to smurto kūrėjams. Ak, taip velniškai gerai viskas buvo sustyguota, kad skaičiau su pasimėgavimu. Tiesa, į pačią pabaigą kiek sudvejojau, ar nebuvo galima žudiko išaiškinti kiek lengvesniu keliu.. tačiau man patiko ir labai laukiu kitos dalies. 

Apetitas kyla bevalgant, tiesa?

Ačiū leidyklai "Jotema" už padovanotą knygą.