Rainbow Rowell "Lėtas šokis"

Seniai skaičiau tokią slegiančią knygą, nors jos viršelis tikrai nepranašavo tokio turinio.

Du draugai, visą savo paauglystę leidę kartu, net ir suaugę negali susivokti, kad tai, ką jie turėjo paauglystėje, yra tikrų tikriausia meilė. Šaila ir du jos geriausi draugai : Keris ir Maikis buvo nuolatiniai jos kompanionai visose gyvenimo srityse: mokykloje jie kartu mokėsi, po jos - kartu eidavo į filmų peržiūras, dalyvavo susibūrimuose ar tiesiog eidavo kartu pavalgyti. Keriui ir Šailai tai - eilinė diena ir natūrali draugystė. O va vienintelis Maikis visada jautė, kad Šailos ir Kerio draugystėje yra šio to daugiau. Tačiau jie to nematė ir visada viską neigė.

Po 15 metų jie visi vėl susitiko. Tik šįkart, po visų gyvenimo negandų ir pamokų, šių jau suaugusių jaunuolių akys atsiveria. Gal tai visada buvo meilė? 

Buvo įdomu. Bent jau ta slogi istorija vystėsi iš lėto ir įtaigiai. Patiko kaip viskas papasakota, skirtingos laiko juostos ir skirtingos perspektyvos. Tačiau negaliu apsakyti žodžiais, kaip mane erzino Šailos aklumas aplinkai. Jos verkšlenimai ir visų pasakytų jai žodžių apvertimas į priešingą pusę: jei kas jai pasako kad myli ją, ji iškart viską paneigia "ne, tu manęs nemyli", tiesiog varė mane iš proto. Na kiek begalima???

Ir jei ne šis personažas, knyga man butų patikusi daug labiau, nei dabar. Negaliu suvokti, kaip du vaikus turinti moteris, išgyvenusi skyrybas, vyro neištikimybę... vis dar nesugeba suprasti elementariausius žmogaus siunčiamus signalus kaip: simpatija, noras bendrauti, paslaugumas ir pan. Ji visur matė tik grėsmę, savanaudiškumą, negatyvumą. Buvo ir pikta ir skaudu skaityti tokį nesusipratimą. Tikrai ne kartą kilo mintis, ar ji tik neturi kokio sunkaus sutrikimo...