Maggie O'Farrell "Santuokos portretas"

Nevadinčiau savęs didele istorinių romanų mėgėja, nes tokių, kurie atimtų žadą skaičiau vos vieną kitą.. Tačiau "Santuokos portretas" mane gundė ne tik neišpasakytai dailiu viršeliu, kurio nesinori nustoti čiupinėti, bet ir suintrigavo tai, kad aprašoma labai šiems laikams neįprasta santuoka, tarp kunigaikščio ir dar nepilnametės jo nuotakos. 

Mane žavi knygos, kuriose ribos tarp gera ir bloga - plonumo sulyg voratinklio gija. Tokios istorijos nori to ar nenori - sukrečia ir palieka įspūdį. Ir neprivalo jis būti visad teigiamas. Tad šios knygos aš troškau. Ir tik perskaičiusi ją galiu sakyti, kad jos troškau taip stipriai, kaip jaunamartė troško laisvės.

Lukrecijos portretas ryškus, nors tikrai ne nuo pat pradžių ją mėgau. Knygos pradžioje ji tokia dar naivi, vėjavaikė, patyrusi daug skriaudų, kurios prasidėjo vos jai gimus. Atstumta, motinos nemylima, visada užsisvajojusi ir pasinėrusi lyg į kitą pasaulį - Lukrecija šeimynykščiams lyg nematoma. Kol vieną dieną jie randa kaip ja "atsikratyti".

Knyga buvo įdomi ir įtraukianti, tačiau jos išpildymas man kiek buvo sausokas, atsižvelgiant į kunigaikščio portretą. Lukrecijos virsmas stipria ir brandžia moterimi jau matomas akivaizdžiai dar net neprabėgus metams santuokos. tiksliau net tariant, mėnesiams, o pats kunigaikštis man taip ir liko mįslė. Pradžioje knygos jis nupieštas lyg koks aukso purslas be jokių ydų, o tikrasis jo veidas parodomas tik paskutiniuose knygos puslapiuose.

Buvo įdomu. Smalsu. Baisu. Bet norėjau daug. Detaliau.

Knygą galite įsigyti čia