Christina Lauren "Džošas ir Heizelė, arba kaip ne/įsimylėti"

Tai buvo dar tik pirmoji mano pažintis su šia autore, tad tikrai nesitikėjau aptikti knygoje tiek daug ir tokio gero humoro, kad net šiek tiek gėda prisipažinti, kad kikenau daug ir dažnai.. Gerai, kad skaičiau namuose, o ne viešumoje, nes ir aš kaip pati Heizelė apturėčiau ne vieną kiek gėdingą situaciją..

Oj Heizelė... dievai, kas jos nepamiltų? Neįsivaizduoju. Vos pradėjus skaityti knygą, #skaitomkartu bičiulėms iš karto parašiau žinutę, kad įsimylėjau šią veikėją. O kaip gi kitaip: amžinai su šypsena veide, pilna beprotiškiausių idėjų galvoje ir dar amžinai pridaranti gėdos ne tik sau, bet ir aplinkiniams draugams. Apima jausmas, kad ir ką ji darytų gyvenime, jai tai visada be išimčių nepasiseka. Tai kaip nepamilti tokio veikėjo?

Tad nėriau į šią istoriją stačia galva, nes abu jos pagrindiniai veikėjai - Džošas ir Heizelė - nors ir skirtingi kaip cukrus ir druska, šioje istorijoje nejučia tampa absoliučiai tobulais knygos personažais ir atima visą dėmesį.

Žinau, kad ši knyga nėra pirmoji jos knyga lietuviškai, bet jau pažadėjau sau, kad skaitysiu susiradusi ankstesnę knygą, nes panašu, kad radau savo komforto rašytoją ( rrr...tas humoro jausmas...). Ir dėkoju savo knygų dievams, kad neteko skaitant vartyti akių, kai staiga vienas ar kitas jos veikėjas ima viskam tapti aklas, o kitas - kurčias. Čia to nėra ir už tai knyga gauna nuo manęs dar vieną didelį ir riebų pliusą.

Nu jetau kaip buvo gerai, Nors ... epilogą knygos pabaigoje, kaip ir daugumoje kitų romantinių istorijų - tiesiog ištrinčiau arba gerai dar pasvarstyčiau ar verta skaityti...

ačiū "Svajonių knygos" už dovaną