LEILA SLIMANI "Seksas ir melas"

Ši knyga man priminė kitą,- "Dykumų gėlė" knygą, kuri sukėlė didelį pasipiktinimą tarp Lietuvos skaitytojų. Baisėjomės rytų Afrikos žinių spragomis apie seksualumą ir higieną, bei apie mūsų akimis, painų ir šokiruojantį lytinių organų žalojimo "tradiciją" tarp mergaičių ir moterų.. bet kodėl apie tai kalbu?

Skaitant "Seksas ir melas" knygą, nenumaldomai galvoje sukosi mintis, kad daugelis mūsų sutiktų su mintimi " Pas mus geriau. Pas mus to nėra, kaip pas juos.." tačiau ar tikrai?

Prieš kelias dienas atsitiktinai Facebook'e užmačiau kažkokio buvusio pedagogo įrašą, kuriame šis "svarbus" asmuo pasisakė prieš žinomų moterų mintis, kodėl jos nenori turėti vaikų. Tačiau visi šio vyro argumentai buvo tik į vienus vartus: "Moterys yra tik inkubatoriai, kurie išnešioja vaikus vyrams, kurie (be išimties visi) nori vaikų, kad pratęstų savo giminę". Tokie šio vyro argumentai. Toks jo požiūris į moteris. Dar niekada gyvenime skaitydama taip nenorėjau vemti, kaip skaitydama šį jo pasisakymą.

"Jei žiūri į savo žmoną kaip į gimdymo aparatą, kuriam malonumas nereikalingas ir kurio kūnas beveik yra tavo nuosavybė, kaip gali tikėtis turėti sveiką santykį su seksualumu? Marokiečiai vyrai žaboja savo jausmus, jie jaučia frustraciją. Visa, kas susiję su potraukiu, su seksualiniu troškimu, yra atmetama, nes žmonės yra išmokyti ten matyti blogį."

Nelabai tai tikslinga, pasisakant apie šią knygą, tačiau man ši knyga ir to vyro pasisakymas tik įrodo, kad visas pasaulis vis dar skendi nesuformuotame, arba klaidingai suformuotame burbule, kalbant apie seksualumą, mūsų kūnus ir jų laisvę. Daugelis iki šių dienų vis dar mokomi, kad mūsų kūnai neturi troškimų, jiems negalimas malonumas, esame sukurtos tik tam, kad patenkintume savo vyrų įgeidžius ir išnešiotume jiems jų palikuonis. Manau, daugelis moterų sutiks, kad iki šių dienų, vyrai turi didesnę galią, nei turi moterys.

"Seksas ir melas" yra pirma tokia mano skaitoma knyga, kurią visą norėjau žymėtis, braukyti tekstą, dalintis mintimis ir garsiai išrėkti "ją būtina skaityti visiems". Ne, knygos nesugadinau, bet išnaudojau nemažai lipnių lapelių, žymėdamasi mintis, kurias skaitydama linkčiojau galvą, bjaurėjausi ar net aikčiojau. Tiesa, ne vienoje vietoje norėjosi sustoti ir keiktis. Kiek "pažintų situacijų" joje. Kiek akis žilpinančios tiesos, kurią ir šiuo metu, 2025-aisiais patiria ne tik Šiaurės Afrika, bet ir visas likęs pasaulis. Vis dar!

Ačiū leidyklai "Knygauk" už padovanotą knygą.

reklama