Gustave Flaubert "Ponia Bovari"

Nesu didelė klasikos gerbėja, bet knygų klubui išrinkta knyga "Ponia Bovari", tapo puikia priedanga po ilgų metų vis gi perskaityti šią knygą. Tiesa, aš ją klausiau audio formatu, kiek sutaupydama laiko ir pasaugodama akis. O tai pasirodė, buvo puikus sprendimas (Bent jau asmeniškai man).

Iki pat dabar mane kiek glumina mintis, kad šio romano autorius buvo pakaltintas, su šiuo romanu pažeidęs dorą ir tikybą..

Ema (Bovari),  gydytojo žmona tampa tik iš materialinių paskatų: ji tikėjo, kad tokią poziciją visuomenėje užimantis jos vyras, susikraus turtus. Juk visiems reikia daktaro, tiesa? Tačiau ši rausva migla, apnešusi Emai akis, ima sklaidytis ir ji susivokia, kad pateko į savo pačios parengtus spąstus: monotonija ir kuklūs jųdviejų namai jai tampa tikru kalėjimu, iš kurio nepaspruksi, nebent.. susikursi tokį gyvenimą, kokio trokšti, bet negali sau pati to leisti. Ji - surizikuoja.

Neilgai trukus, šis romanas man tapo kaip kelrodžiu, kas nutinka tiems, kurie nori daugiau, nei patys turi. Kas būna tuomet, kai akys nori vis daugiau ir daugiau, nei Dievo duota. Nors prisipažinsiu.. ponios Bovari man galiausiai tapo labai gaila...

Bet labiausiai gaila buvo pačio pono Bovari, kuris Emą mylėjo su tokia besąlygiška meile.. kuri vėliau tapo jo ankstyvos mirties priežastimi. Kaip skaudu man buvo knygos pabaigoje "suvirškinti" viską, ką perskaičiau. Kaip man skaudėjo širdį dėl jo ir jų mažosios princesės. 

Nors jau sakiau anksčiau, kad su klasika nedraugauju, "Ponia Bovari" knyga man patiko. Nors iš pradžių Emos turtų ir meilės troškimai atrodė kaip linksmas nuotykis, galiausiai istorija baigiasi taip, kaip ir turėjo baigtis.