Serhij Žadan "Duonos paliaubos"

Pjesių skaityme dar nesu labai pasižymėjusi, tad paėmus į rankas knygą, nežinojau ko tikėtis. O veltui bijojau..

Ak, kokia gyva kalba! taip įsuko mane į veiksmo sūkurį, kad net nespėjau susivokti, kad... baigėsi.

Prieš akis mačiau visą vyksmą: aptrintą sofą, spintą netoliese.. virtuvės spinteles ir kriauklę, kurioje turėtų vykti indų plovimas, bet nėra vandens..

Labai gyvas ir liūdnas kūrinys, nors tikrai nevengta vietomis įterpti absurdiškų situacijų, pagyvinančių istoriją. O ir tikrai gyvenime kartu su sunkiausiai išgyvenimais, kartu atrėplioja ir absurdiški nuotykiai.

Man taaaaip patiko, kad ir tėčiui daviau. Ir jam labai patiko, tik dėl pabaigos susiginčyjom. Jam - knyga be pabaigos, o taip knietėjo sužinoti "o kas toliau???" o man pabaiga tokia, kokia ir turi būti - aiškiau juk nebūna! o pabaiga tokia: užuolaida nusileidžia ir grįžtame visi namo, apkabinam ką mylim, pabučiuojam ir džiaugiamės, kad dar turim vienas kitą.

Leidykla "tytoalba"