Sebastian Fitzek "Siuntinys"

Nesu didelė Fitzek kūrybos fanė, nors kai kurie jo kūriniai tikrai labai verti dėmesio. Autoriaus darbai garsėja kaip "susukantys galvą" skaitytojui savo vis pasikeičiančiais siužeto vingiais, kuomet kuo toliau skaitai- tuo labiau nebesupranti ką, arba kai jau manai, kad perpratai autoriaus minties vingį - jis perpranta tave ir knygos pabaigoje išaiškėja, kad nieko iš tikrųjų ir nepataikei..

Daugumai skaitytojų tokios knygos patinka. Prisipažinsiu, man irgi! Tačiau tarp nenuspėjamumo ir nesusipratimo - gana plonytė linija. Tad su kūriniu "Siuntinys" aš tikrai paslydau ir išsitėškiau kaip kokia meška ant ledo. Ir dabar paaiškinsiu kodėl:

Man patinka, kai autoriai apgauna skaitytoją, sukeisdami "geriečius" su "blogiečiais" ir atvirkščiai. Patinka, kai siužetas toks intensyvus, kad viena puslapyje kaltini vieną, o jau kitam puslapyje - kitą veikėją. Įtarinėjimai ir "gaudymai" vyksta be paliovos o pati veiksmo kulminacija būna neįtikėtinai nenuspėjama, kad užvertusi knygą, dar ne vieną valandą tiesiog sėdi ir galvoji "kas čia per velnias buvo????"

Tačiau čia ir išsiskyrė mano nuomonė su absoliučiai dauguma knygos skaitytojų: pagrindinė knygos veikėja psichiatrė Ema Štain mane nuo pirmo knygos puslapio pavergė savo stipria asmenybe, tačiau vėliau.. autorius taip stengėsi susukti galvą skaitytojui, kad jau skaitydama knygą neturėjau nei menkiausios nuomonės kas vyksta ten iš tikrųjų. Taip, net ne vieną kartą net pagalvojau " aš jau imu abejoti ar Emai kažkas su galva nebegerai, ar man". Ir būtent tai, kad autorius nepaliko man vietos mano knygos interpretacijai - knyga mane nuvylė. Nejutau jokio entuziazmo išsiaiškinti kas čia vyksta. Juolab, net neturėjau nei vieno tikėtino atsakymo, kas, kur ir kaip ten vyksta.