Nikki Erlick "Skaičiuoklė"

Skaičiau ne vieną tikrai kraupią knygą, tačiau "Skaičiuoklė" man kėlė daug didesnę baimę nei daugelis Kingo kūrinių. Nes čia viskas buvo taip velniškai tikra...

Daugelis skaitę knygą klausė "ar išdrįstum atidarytum savo dėžutę?" Aš atsakiau teigiamai, nes netikiu, kad žinodama kiek man liko gyventi metų, kas nors kardinaliai pasikeistų. Nebent būčiau "savo gyvenimo vagis".. tada tikiu, kad tai turėtų labai didelę reikšmę likusio gyvenimo kokybei.

Tai knyga mane privertusi ne kartą išlieti ašarą, pasibjaurėti kai kuriais knygos veikėjais, pašiurpti dėl pasibaisėtino pasaulio reakcijos į netikėtus pokyčius, liūdėti dėl sunkiai pasiekiamos teisybės ir žinoma.. po tiek daug įvairių emocijų, aš tiesiog pritrūkstu žodžių apibūdintai šiai knygai.

Man patiko. Tikrai knyga sugebėjo prakratyti mano vidinį pasaulį, pašiurpti odai, pasišiaušti plaukams ir galiausiai padėkoti pasauliui, kad ačiū Diev, kol kas tai tik kažkieno išgalvota istorija, o ne skaudi mūsų kasdienybė. Jaučiuosi dėkinga Visatai, kad tai bent kol kas nėra tikra. Nors ir pasaulyje vyksta daugybė kitų viską kardinaliai apverčiančių įvykių.

Manau kad autorė sukūrė labai realią mūsų pasaulio viziją, kas būtų, jei staiga visi galėtų sužinoti, kiek jiems liko. Kas tuomet tą žinojimą išnaudotų tik keršto siekimui, o kas iki paskutinio oro gurkšnio pasiaukotų kitų labui. 

Ačiū leidyklai "Knygauk" už knygą

reklama