Sebastian Fitzek "Grojaraštis"

Ar tik man vienai detektyvai/trileriai atrodo vienas į kitą tiek panašūs, kad net neįdomu skaityti?

Pradžia buvo sunki. Be gėdos jausmo prisipažinsiu, kad knygą pradėjau skaityti tik iš antro karto ir labai sunkiai judėjau į priekį. Ir tik gerokai įpusėjus knygą, ėmiau suprasti kas man vis "kišo koją" šioje istorijoje, į kurią pasinėriau tik nuo kokio 100-ojo puslapio. 

Corbachas. Man koją vis kišo jis. Negaliu sakyti, kad jis nebuvo įdomus veikėjas. mane erzino tai, kad apie jį nieko nežinau, o knygos istorija vis numesdavo kokią bombą iš praeities, kuri man nei žinoma, nei girdėta. Vėliau tik susivokiau, kad tai trečia serijos dalis, kuri vienintelė išleista lietuviškai. Kas per mada leisti serijos knygas ne iš eilės?

Autoriaus mintis parašyti knygą, įpinant į istoriją konkrečias dainas - tikrai unikalus sumanymas. Ir vėl prisipažinsiu, pirmą kart skaičiau knygą ir klausiau paminėtas dainas. Papildomą emociją tikrai sukūrė. Bravo.

O ir pati istorija tokia analogo nelabai turinti: Čia veiksmas veja veiksmą, o ir veikėjai unikalūs - akla moteris ir susitepęs  privatus tyrėjas.

Bendrai paėmus, čia buvo visko tiek daug, kad galiausiai tekstas tiesiog slydo tarp pirštų kaip smėlis, tačiau kažkokio gilesnio jausmo taip ir manyje neuždegė. Buvo visai įdomu. Buvo tikrai unikalių idėjų. Tačiau iki pozityvesnio jausmo tikrai dar trūko. Netgi kiek pritrūko man joje Fitzek'o.. ankstesnėse knygose autorius vis susukdavo galvą ir pabaigai mesteldavo kažką netikėto. Šįkart nieko panašaus nebuvo.