Holly Miller "Kai regiu tave"

Puiki knyga pailsėti nuo sunkių, galvą "laužančių" istorijų. Bet.. ar pilnai išpildyta jos pagrindinė mintis?

Džoelis gimė kitoks. Jis mato ateitį. Sapnuose. Bent kartą per savaitę jis sapnuoja savo mylimus žmones su pranašiškais sapnais: kartais gerais, kartais blogais. Tai paveikia jauno Džoelio gyvenimą. Ypač, kai miego stygius ir visada įsitempęs kūnas ima skleisti kitus signalus- perdegimo. Jis pasiduoda ir tampa atsiskyrėliu.

Kol vieną dieną... sutinka JĄ.

Skaitant knygą užplūdo keli skirtingi jausmai: ne visada mane įtikino istorija. Vietomis buvo visiškai nelogiškų vietų (kiek to galima tikėtis net ir iš fantastinių elementų turinčios knygos) o kartais ir patys veikėjai buvo tokie... lepšiai. Nesugalvoju kito tokio tinkančio žodžio. Nors ir veikėjai yra mano bendraamžiai, bet elgėsi dažnai kaip vaikai. Kiek keistai tai atrodo..

O kol visa istorija rutuliojosi.. labai lėtai rutuliojosi... aš kiek prisnūdau perkopusi knygos vidurį. Gal kiek per daug lėtumo??? Na, o pabaiga mestelėjo gerą bombą, nors ir buvo nuo knygos pradžios nuspėjama, kaip viskas baigsis. Tačiau... užvertusi knygą vis dar galvoju, kokia knygas esmė? mesti viską kai sunku? ar jei esi pasimetęs - atstumk visus aplinkinius? o gal... jei manai, kad tavo mylimi žmonės bus laimingesni be tavęs - atstumk juos. Tegul sau kapstosi patys... na gerai gerai.. tiek to jau. Įtikino...

Knyga kaip pramogai man puikiai tiko, tačiau norėjosi kiek gilesnės knygos esmės. Daugiau kažko sukrečiančio ir mažiau buitinių scenų, kurios visiškai neduoda nieko istorijai.