Greta Olivo "Smeigtukai"

Iki dabar dar ryškiai pamenu vieną vizitą pas akių daktarę, kuri man pasakė, kad man  ir nuo dabar kiekvieną kartą matysiu vis prasčiau ir prasčiau, kol nebematysiu nieko. "Kvailystė"- pagalvojau ir toliau gyvenau matydama puikiai. Tik praėjus daugiau nei 10-čiai metų, pradėjau pastebėti, kad prietemoje nebe įmatau žmonių veidų, o užrašai ant kelio ženklų - man lyg stroboskopai - mirga įvairiomis spalvomis, o perskaityti juos, ne visada pavyksta net ir įtempus akių raumenis. 

 

Jau kelis mėnesius nešioju akinius ir tik dabar suprantu, kaip prastai iki šiol mačiau. O galbūt ir akių daktarės žodžiai nebuvo iš piršto laužti. Galbūt todėl Greta Olivo knyga "Smeigtukai", man pasirodė gana artima istorija, kuri atrakino manyje naują baimę - apakti.

 

Livija nepaprastai graži mergaitė, kuri nuo pat jaunų dienų pradeda jausti, kad regėjimas dažnai ją apleidžia: ji užkliūna lygioje vietoje, pametusi daiktą, jo nepamato net gulinčio prie kojų.. O akyse mirguliuoja juodi taškeliai.. Taip Livija sužino, kad serga ypač retai jauniems asmenims pasireiškiančia liga - ji anka. 

 

Iš pirmo įspūdžio galima susidaryti įspūdį, kad knyga bus slegianti ir nepaprastai liūdna, tačiau aš joje radau ir krislelį optimizmo. Livija nuo pat pradžių neigia savo ligą ir slepia jos progresavimą ne tik nuo artimųjų, bet ir nuo pačios savęs. Tačiau galiausiai įsibėgėjus knygos istorijai, akivaizdžiai jaučiasi Livijos branda ir optimizmas. 

 

Nors pradžioje knyga manęs itin nežavėjo, vėliau taip įtraukė, kad perskaičiau ją vos dviem prisėdimais. Buvo nepaprastai įdomu ir "kitoniška" ją skaityti. Manau, tai labai stiprus autorės debiutas.