Harper Lee "Nežudyk strazdo giesmininko"

Su klasikos knygomis mano santykis nėra labai glaudus. Kartais tekstas "koją pakiša", o kartais iki galo nesuprantu ką tokio kiti tame kūrinyje atranda?

Nepasakyčiau, kad ir šis kūrinys mane būtų sukrėtęs, bet ir silpnu juo tikrai nepavadinčiau...

Kiekvienas skaitytojas iš knygos kažką išsineša: pamokymą, mintį ar stiprų jausmą, kurį sukelia kūrinys. Nežinau ką aš iš jos gavau, bet klausytis šios istorijos buvo vienas malonumas.

Patiko Atikaus portretas. Net nežinau kas jame mane traukė, bet paslaptingumo jausmas neišdylo iki pat pabaigos. Patiko jo charakteris ir auklėjimo būdas, kuris man priminė mano pačios tėvų auklėjimą.