Ashley Audrain "Kuždesiai"

Visiškai nebepamenu pirmos skaitytos autorės knygos "Nuojauta", nors GR sufleruoja, kad esu ją įvertinusi stipriausiu balu. Nors ko norėti, kai pirmąją knygą skaičiau prieš gerus 4 metus, ir jas skiria keli šimtai perskaitytų knygų?

Tačiau šiandien galiu sakyti, kad ir "Kuždesiai" man patiko. Ta slogi, klampi atmosfera ir tikrai ne spalvomis marginta gyvenimo realybė.

Čia ir vėl skaitytojas patenka į kaimynystę, kurioje visi glaudžiai bendrauja, mano, kad vienas kitą puikiai pažysta ir tikrai neturi vienas nuo kito paslapčių. Tačiau vos uždarius priekines namų duris, realybė smogia visu pajėgumu - niekas nėra tikra.

Vadinamieji "Kuždesiai" - jau ir skaitytojui turėtų būti pažįstami - tai vidinis balsas, kuris nuolat kelia nepasitikėjimą niekuo, o juolab - savimi: tu nepakankama. Tu bloga mama. Tu bloga žmona. Jie kažką slepia...

Daug minčių sukėlė motinystės tema. Knygoje tai viena svarbiausių temų. O čia įdomiausia tai, kiek skirtingų joje moterų: negalinti pastoti žmona, žmona, leidusi mirti vyrui ir mama, kuri negali sau leisti užtilti kuždesiams... 

Buvo klampu, vietomis šiurpu ir negailestinga. Kiek daug skirtingų gyvenimų talpina ši knyga. O dar labiau glumina, kad tokių gyvenimų ir tokių moterų pasaulyje yra ne viena...