Dalia Cidzikaitė, Laima Petraukaitė, Vander Stoep ir Dalia Stakytė Anysienė "Manėm, kad greit grįšim"

Apskritai knygos apie Antrąjį pasaulinį karą man patinka. Tačiau niekas nepralenks tų knygų, kuriose pasakojama tikros, tą siaubingą laikotarpį išgyvenusiųjų, patirtys.

Apie 1940-1944 metų įvykius jau esame girdėję kiekvienas. Žydų tautos genocidas, suaugusiųjų ir vaikų varymas į gyvulių vagonus ir ilgos bei alinančios dienos ar savaitės vagonuose į galutinį tašką: tašką, kuris baigsis dujų kamerose arba darbo stovyklose. Kartais net - šūviu į galvą už netinkamą žvilgsnį ar norą ištrūkti. 

Tačiau nors esu skaičiusi daugybę knygų šia tema, mažai jų buvo iš lietuvių perspektyvos. karo pradžios LIETUVOJE. Tad knyga "Manėm, kad greit grįšim" man įsimins ilgam.

Knygoje pasakojama 18-ka istorijų, lietuvių akimis: su kuo jiems teko susidurti, prasidėjus karo audroms. Kaip jiems teko bėgti iš gimtinės, kad tik liktų gyvi ir nebūtų ištremti. 

Man patiko, kad istorijos buvo kruopščiai atrinktos: parinktos skirtingos patirtys, skirtingi pasakotojų amžiai, skirtingo socialinio statuso žmonės. Todėl kiekviena istorija buvo unikali ir stipri. 

Patiko ir knygos formatas: kad visi pasakojimai pateikti interviu formatu, kur klausiantysis užduoda klausimus pašnekovui, pagilindamas  pašnekovo istoriją, ją nukreipiant tinkame linkme, jei pasakotojas kiek nukrypsta į apmąstymus. Patiko nepadailintas pasakojimas. Turint omenyje, kad ne vienas pašnekovas jau daugybę dešimtmečių nebegyvena Lietuvoje, dažnai ir pasakotojo kalba nebėra taisyklinga, dažnai pilna angliškų intarpų, neretai ir vietovardžiai skamba skirtingai.. Visa tai sukūrė tokią tikrą ir nepagrąžintą tikrovės jausmą.

Nebuvo lengva viso to klausyti, tačiau tikrai verta žinoti, ką prieš tiek daug metų patyrė mūsų tautiečiai. Nuoširdi rekomendacija.