Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

 Maya Angelou "Žinau, ko gieda paukštis narve"





Net nežinau kas mane pastūmėjo įsigyti šią knygą. Ji mane tiesiog traukė nuo pat pirmos akimirkos, kai ją išvydau. Galbūt jos pavadinimas manyje kažką išbudino, o galbūt tiesiog nepaaiškinamai pajutau, kad tai bus knyga, kuri sudrebins mano jausmus.

ir neklydau.

Šį kūrinį išrinkom lapkričio mėnesio knygų klubo knyga. Ir jau nekantrauju išgirsti, ką joje rado tie, kurie skaitė. Nors pripažįstu, kad ją "prisijaukinau" labai negreitai ir tik pamažu.

Nors pirmuose puslapiuose sutikta mintis " kai išmoksti ko nors- mokyk kitus" arba kitais žodžiais "Jei tau nutinka kas gero, - duok gero ir kitiems" manęs ilgai nepaleido.

Gana sunku pripažinti (suprasti) kad tiek daug patyręs kadaise buvęs vaikas (Maya)
gali taip brandžiai mąstyti, būti toks atviras ir nuoširdus. Sunku mintyse vis skaitant sau kartoti "tai tikra istorija", nes tai, ką skaičiau, skamba kaip labai meistriškai sukurta pasaka. 8-metės prievarta, mylinti globojanti senelė, tačiau neskirianti dėmesio. Padūkęs vyresnėlis brolis, su kuriuo broliški santykiai skamba kiek per daug atviri.

Baigusi skaityti knygą vis dar iki galo nesuprantu ką čia perskaičiau. Autorė per savo gyvenimą parašė septynias autobiografines knygas. Septynias! Tiek daug Angelou turi ką papasakoti. Pribloškiama.

"Žinau, ko gieda paukštis narve" - autobiografinė knyga, pasakojanti tamsiaodžių gyvenimo skaudulius, perteiktus naivios mergaitės akimis. Sunkumus, kuriuos patyrė dėl baltas-juodas susiskaldymo, sunkumai dėl tėvų skyrybų ir dėmesio stokos, senelės griežto, tačiau be abejonės mylimo auklėjimo ir kova bei susitaikymas su gyvenimo neteisybe.




Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Lucy Score "Tai, kas niekada nesibaigia" Knyga, kurią skaičiusieji pasidalino į dvi puses: kuriems labai patiko ir tuos, kuriems nepatiko. Aš esu abiejų sąjunga: man knyga suteikė ir poilsį ir erzino, tad trumpai apie tai, ką aš išgyvenau, skaitydama "Tai, kas niekada nesibaigia". Istorija tokia pati, kaip ir daugelio meilės istorijų: nuo priešų iki mylimųjų, kaip ir bandyta linkti į meilės trikampį (ir ačiū Diev. - persigalvota), tačiau ši tema neplėtota. Nieko išskirtinio ar įdomaus. Bent man taip atrodo. Patys veikėjai turintys savo šarmo, tačiau nei vienas jų (nebent tik  Naomės dukterėčia) stiprios simpatijos nesukėlė: neįtikino ir griežtojo Nokso perdėtas geranoriškumas, nei saldusis jo brolio charakteris, nei pati Naomė nebuvo įdomi. Labiau.. nesuprantama ir neįdomi. O didžiausias man knygos minusas buvo atviros sekso scenos, kurios vaizduotei nepaliko nei trupinėlio. Gašlios replikos kartais irgi vertė susiraukti, tačiau sekso scenos galėjo bent šiek tiek pa
Silvia Moreno - Garcia "Daktaro Moro duktė" Tikrai nenustebčiau ir juolab neteisčiau, jei šią knygą skaitytojas pasirinktų vien iš viršelio. Tačiau kad ir kokio nuostabumo šis knygos viršelis, knygos turinys taip pat labai maloniai nustebino. Apie daktarą Moro ir jo išskirtinius eksperimentus jau tikriausiai daugelis yra girdėję, (yra net filmas) tačiau skaityti knygą ir žiūrėti filmą - dvi išskirtinės patirtys, kurių geriau net nelyginti. Daktaras Moro, apimtas savimeilės ir trokšdamas pasaulinio pripažinimo, eksperimentuoja su gyvūnų ir žmonių hibridais. Jis įsitikinęs, kad tik jo išskirtiniai moksliniai gebėjimai, vieną dieną jam atneš nepavydėtiną šlovę, o kartu ir galbūt - atradimus, kurie išgelbės daugumą žmonijos. Tačiau nei jis pats, nei skaitytojas negali net nujausti, kur link ši istorija suka... O kiek jausmų tai sukelia! Sunku įsivaizduoti ne tik kaip atrodo šie daktaro sukurti sutvėrimai, bet ir kokie jie sumanūs, drąsūs ir unikalūs. Skaičiau ir grožėjausi visa š
Nick Trenton "Nesuk sau galvos" JEI esate tikras mąstytojas, kuris turi visada viską išstudijuoti, apmąstyti, visada visas situacijas turite išnagrinėti iš pagrindų "o jeigu bus..." arba "kodėl man pasakė..." - ši knyga skirta būtent jums. Jau niekam ne paslaptis, kad daugiausiai mąstantys patiria daug daugiau streso, nei mažiau į smulkmenas pasidavę žmonės. Kaip autorius pats sako - jei daug mąstai, mažiau darai. O tai ir yra viena iš pagrindinių punktų, kodėl gyvenimas nesiklosto taip gerai, kaip tikimės. Knyga plonytė ir teorinė medžiaga pateikta patraukliai. Iškart pajaučiau prielankumą autoriui, kad nevyniojo žodžių į vatą ir iškart pasakė, kad konkrečių taisyklių ar būdų nustoti per daug mąstyti ne tik nėra, bet ir neverta jų kurti. Tad knyga visai ne apie tai, kaip nustoti kažką daryti (vėl ir vėl viską permąstyti), bet atpažinti save kaip per daug mąstantį ir gerai save išnagrinėjus, tai pakeisti, kol tai neiššaukė to padarinių - didelio streso lyg