Sarah Pearse - Sanatorija

 

Jei esi vienas iš tų, kurie žiūrėdami siaubo filmus rėkia „bėk! Bėk, nestovėk!“ ir pan. – jums ši knyga greičiausiai nepatiks.

Nenoriu ir pasakyti, kad knyga bloga. Tikrai ne. Čia daug visko: mįslių aiškinimosi, šeimos dramų ir ale siaubo elementų (o gal taikliau būtų, - įtampos??), tačiau manęs knyga nesužavėjo.

Elina, dėl asmeninių priežasčių esanti „tarnybinių atostogų“, atvyksta į šiurpą keliantį naujai atidaryta viešbutį, renovuotą buvusią sanatoriją, kalnuose, kur turi švęsti savo brolio sužadėtuves. Tačiau. Nuotaka dingo. O tuomet viena po kitos randamos aukos, kurių sužalojimai sutampa ir.. turi savitą reikšmę. Elina imasi savo iniciatyva tirti šias skerdynes (gal kiek per aštrus žodis), nes užklupusi audra pagalbos rankos ištiesti – neatvyks.

Pati „Sanatorijos“ istorija gana unikali ir mažai kur girdėta, bet mano akimis, kiek persistengta su Elinos personažu. Nežinau kaip jums, bet mane atgraso veikėjai, kurie neria stačia galva į pavojus. Suprasčiau, jei tai būtų kokiū sukčių apgaulė/apiplėšimas. Tačiau čia žudomi žmonės, tad kaltininkas TIKRAI turi būti pavojingas ir ginkluotas. Ji – ne. Tačiau ką gauname istorijoje? Elina puola žudikui į nagus. Nu c‘mon...

Taip pat kiek pritrūko smulkmeniškumo: Elina atvyksta į BROLIO vakarėlį su savo antrąja puse. Tačiau prasidėjus veiksmui, - jo nėra. O kaip būtų tikrame gyvenime? Jūsų pora leistų jums beginklei moteriai eiti ieškoti ginkluotų žudikų? Jei veiksmas vyksta vienam dideliam pastate, kur JŪS esate vadovaujantis pareigūnas (kad ir tariamai), Jūs leistumėt visiems laisvai keliauti po visą pastatą?

Nepaisant visų šių keistenybių, knyga buvo puiki savaitgalio pramoga. Tik nežinau, ar norėsiu skaityti kitą jos dalį. Tikriausiai ne.