Hanya Yanagihara - Mažas gyvenimas

Sėdžiu.. ir nežinau ką pasakyti.. bet ne dėl to, kad knyga sukrėtė ar šokiravo.. Ne. Tiesiog nežinau kolkas ką apie ją pasakyti.

Tačiau pradėsiu nuo to, kad ši knyga pakliuvo į top 1, kaip ilgiausiai gyvenime skaityta knyga. Visos 22dienos. Būtų mažiau, jei būtų nuo pat pirmojo sakinio „kabinę“, bet deja - ne...

Tačiau pradėsiu nuo pradžių..

Po ilgų mėnesių kovos su savimi, išdrįsau paimti į rankas šią gigantišką knygą. Stora, sunki, šiek tiek „nestandartinio „formato... Aplinkiniai įspėjo: istorija gera, bet sunki, neišeis paskubėti, galbūt, net ašarą nubrauksi (Va būtent instagrame pamačius verkiančią Editą ir susigundžiau..) tačiau ir čia šiek tiek gandai nepasitvirtino.

Istorija tikrai liūdna, netgi, objektyviai žiūrint, velniškai sunki, kaip vienam žmogui, tačiau net tokia istorijos manęs nepravirkdė (nors nedaug trūko..)

Istorija labai unikali,, su daugybe pliusų ir minusų, mano atžvilgiu. Norėčiau išskirti tuos pliusus ir minusus, tačiau prieš tai iškarto pasakau skaitytojui: tai tik mano pastabos, mano nuomonė, tad diskutuoti galiu, bet ginčytis ar peikti ,- ne.

Man patiko pati istorija, kuri labai vietomis liūdna, o kartais taip iškelianti į šviesą, kad jau net imi pamiršti, kokią žiauriai „nesveiką“ istoriją ką tik skaitei. Patiko meilė. Būtent jei reikėtų papasakoti neskaičiusiam apie ką ši knyga – atsakyčiau, kad tai apie TIKRĄ meilę ir TIKRĄ draugystę.

Man labai patiko, kad tai „nestandartinė“ meilė. Man patiko santykių narpliojimai, man patiko Džudas. Man dar labiau patiko Vilemas..

Tačiau, nežinau ar man patiko kitoks rašymo būdas, kitokia sakinių struktūra. Nors gal negalima taip sakyti, nes sakiniai tokie pat, kaip ir kitose knygose, tiesiog.. kartais jie velniškai ilgi, o mintis tekstuose šokinėjo ir šokinėjo. Kartais tikrai buvo sunku sekti laiką. Vienam sakinyje veiksmas vyksta dabar, kitame sakinyje – po dvejų metų. O sakiniai neišskirti niekuo. .

Mane vis dar iki dabar kamuoja dviprasmiški jausmai knygai: pirmus +-250psl. aš kankinausi iš nuobodumo. Tačiau nuo +-250 kokie šimtas puslapių man buvo KOS-MO-SAS... tuomet ir vėl nuobodu... ir tik į pabaigą vėl mane įtraukė... Bet pati pabaiga – nepatiko.

Tikiu,kad šią knygą skaitysiu antrą kartą, nors ir neturiu įpročio skaityti knygas antrą kartą. Tai geras ženklas. Galbūt,po antro ,o gal ir ketvirto karto – mano nuomonė „susigulės“ ir galėsiu dar kartą apžvelgti knygą