Alice Miller - Kūno maištas

„Tėvų auklėjimo pasekmės, remiantis V.Wolf, F. Dostojevskio, F.Kafkos, M.Prousto biografinėmis istorijomis.“ – būtent šis užrašas ant knygos viršelio mane suintrigavo, tačiau - nesužavėjo. Galbūt tokią įtaką padarė tai, kad apie šias asmenybes žinau ypač mažai, o jų kūrinių – dar mažiau. Man pritrūko žinių, kad suprasčiau autorės mintis ir interpretacijas jų atžvilgiu. Galbūt būtų padėję daugiau detalių/informacijos iš tų asmenybių gyvenimo? Tikėtina.

Tačiau tai buvo tik primas mano įspūdis apie šią knygą, nes antras knygos skyrius „Tradicinė moralė psichoterapijoje ir kūno žinios“ mane visiškai nuginklavo.

Autorė knygoje akcentuoja ketvirtąjį dievo įsakymą, kuris sako „Gerbk savo tėvą ir motiną“ tačiau ar tikrai verta besąlygiškai mylėti/gerbti tą, kuris tau suteikia tik skausmą ir kančią? Apie tai ir dar daugiau Alice Miller knyga „Kūno maištas“.

Kartais labai sunku net įsivaizduoti, kad tikras tėvas ar motina taip nemylėtų savo vaiko. Kad savo vaiką galima skriausti, žaloti ar imtis prieš jį emocinio smurto. Tačiau šiame pasaulyje egzistuoja tikras blogis, apie kurį autorė mus ir supažindina.

A .Miller savo knygoje pasakoja kaip toks tėvų elgesys su savo vaikais juos traumuoja, kaip tokie vaikai ne visada užauga gerais piliečiais, kaip žalojamas jų kūnas ir dvasia. Kokios to pasekmės ir kas tai konkrečiai įtakoja.

Nors knyga mažytė ir neilga, joje telpa labai daug. Skaitant ją ne kartą kilo mintis, kad taip neturi būti. Mano mintys priešinosi tokiai skaudžiai informacijai, nenorėjau tikėti, kad egzistuoja toks pasaulis, kur kenčia visiškai nekalti vaikai. Tačiau... tai tikra.

„...niekada nieko nepadarysi teisingai, jei taikysiesi prie kitų. Tegali būti tas, kas esi, tėvų irgi nepriversi savęs mylėti. Kai kurie tėvai tegali mylėti savo vaiko kaukę, o kai vaikas ją nusiima, jie dažniausiai sako tai, ką jau ankščiau citavau: „Norėčiau, kad būtum toks, koks buvai anksčiau“.“

#dovana Knygynų tinklas VAGA

KNYGĄ GALITE ĮSIGYTI ČIA